Veidu į vakarą
Naujoje knygoje Viktoro Gulbino eilėraščių žmogus pastebimai
keičia žiūrėjimo kryptį, iš dabarties vis rečiau žvelgia į perspektyvą, vis
dažniau - į retrospektyvą: atėjo apmąstymų laikas, tad svajojamą pasaulį ir
iliuzijas keičia nepagražinta realybė ir bandymas su ja susitaikyti.
Į ankstesnėje V.
Gulbino kūryboje ryškiai dominavusią hedonistinę pasaulėžiūrą natūraliai ima
įsilieti panteistinis pasaulio suvokimas, tad eilėraščių žmogus neišvengiamai
išgyvena vidinį virsmą: malonumai transformuojasi į egzistencinius apmąstymus.
Autoriui sekasi suvaldyti šią savotišką (kol kas?) dualumo būseną, o knyga nuo
to tik laimi: lyrizmą papildo ironija ir autoironija, išsiplečia tematinis ir
probleminis laukas, eilėraštis jau nebeišsitenka minimalistinėje formoje.